Gimnazijos istorija

MOKYKLOS IŠTAKOS

Dar XVII a. pab. prie Laukuvos bažnyčios veikė mokykla, sunykusi Šiaurės karo (1700-1721) metu ir vėl atkurta 1804 m. Visą XIX a. nebuvo atskiro mokyklos trobesio – vaikai rinkdavosi „gerų žmonių” namuose, kur juos skaitymo, rašymo, žemaičių ir rusų kalbų mokė patentuoti mokytojai, zakristijonas, o vėliau, po 1863 m. sukilimo - samdyti daraktoriai. 1907 m. įsteigtoje pradinėje mokykloje, kaip ir po metų Varnių gatvėje atidarytoje liaudies mokykloje, pamokos buvo vedamos rusų kalba.

Tik 1918 m. įsteigta lietuviška mokykla privačiame name. Tuomet ją lankė vos 20 mokinių, kurių skaičius ketvirtame dešimtmetyje išaugo iki pusantro šimto. Nutiesus pro Laukuvą žemaičių plentą, miestelis atgijo. Mokytojos A.Gaidamavičiūtės-Juškevičienės bei vaistininko K. Stopaus iniciatyva, agronomui M. Kaulakiui bei ūkininkams Vėliui ir Gošauskiui remiant, 1938 m. vasarą pradėta statyti 6 komplektų tipinė dviaukštė mūrinė pradinė mokykla, kurios atidarymas įvyko jau 1940 m. birželio 14 d. Pirmuoju jos vedėju tapo A. Monstvilas, kuris 1941-06-14 kartu su šeima ištremtas į Komiją.

Prasidėjęs karas sugriovė daugelio žmonių gyvenimus, sovietinė okupacija privertė jaunuolius pamiršti mokslą ir pradėti kovą, įsijungti į rezistenciją. Darbai mokykloje sustojo, juolab, kad kurį laiką ji buvo paversta ligonine. Tačiau neilgam.

 

GIMNAZIJOS ĮSTEIGIMAS

Besibaigiant vokiečių okupacijai, laukuviškiams pavyko Šilalėje iš progimnazijos į gimnaziją išaugusią mokyklą perkelti į Laukuvą, nes čia buvo visais atžvilgiais gimnazijai tinkamos patalpos, kurių Šilalėje neturėta. 1943 m. rudenį pradėti pirmieji 6 klasių Laukuvos gimnazijos  mokslo metai, o po dviejų metų (1945 m.) išleista pirma abiturientų laida, kurioje buvo 6 mokinės. 1943-1944 m. mokyklos direktoriumi buvo H. Mejeris. Atidarius Laukuvoje gimnaziją, suaktyvėjo mokinių veikla. Pirmuoju jos gyvavimo laikotarpiu (1943-1949 m.) Tauragėje kasmet rengta 3 dienų meno saviveiklos bei sporto olimpiada, iš kurios laukuviškiai grįždavo užėmę prizines vietas. Augant mokinių skaičiui (233 mokiniai) mokyklos patalpų nebeužteko, todėl 1947/48 m. m. dalis klasių iškelta į miestelio centre esantį medinį pastatą „Vincentinę”. (Šiuo metu čia yra Laukuvos apylinkės administracinis pastatas). 1949 m. pavasarį išėjo ir antroji gimnazistų laida, o jau rudenį ...

Nuo 1949 m. rugsėjo 1 d. Laukuvos gimnazija reorganizuojama į vidurinę mokyklą, išsidėsčiusią trijuose pastatuose ( „Baltieji”, „Antrieji”, „Tretieji” rūmai). Tai sukeldavo daug nepatogumų, ypač mokytojams, todėl 1963 m., vadovaujant tuometiniam direktoriui A. Bružui, pradėta pirmojo dviejų aukštų mokyklos priestato statyba. Po metų atšvęstos įkurtuvės. Gausėjant mokinių skaičiui (1977/78 m. m. jų buvo daugiausia – 778), pastatas vėl plėtėsi, atsirado naujų kabinetų, pastatyti du bendrabučiai, 1970/71 m. m. atidaryta Šilalės vaikų-jaunimo sporto mokyklos sekcija, o 1974 m. – mokyklos kraštotyros muziejus, prabilęs apie Laukuvos ir jos apylinkių istoriją, kuris, beje, veikia ir šiandien. 1986/87 m. m. iš Šilalės į Laukuvą perkeliama pagalbinė mokykla. Kitąmet, direktoriumi pradėjus dirbti V. Jurgaičiui, pradėtas rengti mokyklos stadionas, pereita nuo kabinetinės sistemos prie klasių (tiesa, 1999 m. vėl grįžta prie kabinetų, nes mokinių skaičius „priaugo“ 1986/87 m. m. lygį). Nuo 1991 m. Laukuvos vidurinės mokyklos bazėje įsikuria Šilalės vaikų ir jaunimo sporto mokykla.

1991 m. Švietimo ministerijos specialistai paskelbė pirmuosius gimnazijų steigimo nuostatus. Ši perspektyva Laukuvoje pasirodė priimtina, tad mokyklos direktorius V. Jurgaitis, direktoriaus pavaduotoja ugdymui A. Bražauskienė, pasitardami su konsultacine taryba, paruošė visus reikalingus dokumentus gimnazijos atkūrimui ir kreipėsi į Kultūros ir Šveitimo ministeriją. Laukti ilgai nereikėjo – gimnazija atkurta 1992-09-01. 2000 m. jai suteiktas buvusio mokinio, žinomo ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje, filosofijos mokslų daktaro, tautosakininko Norberto Vėliaus vardas.

Laukuvos vidurinė mokykla ir gimnazija pagrįstai didžiuojasi ir kitais savo buvusiais auklėtiniais, žinomais Lietuvoje: P. Bielskiu (Klaipėdos universiteto docentas), N. Dumbausku (dviračių sporto meistras), S. Girčyte (dainininkė), V. Grinavecku (Vilniaus pedagoginio universiteto profesorius), B. Jucevičiumi (chirurgas), R. Stropumi (Kauno medicinos akademijos prorektorius) ir t.t.

NORBERTO VĖLIAUS ASMENYBĖ

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vyriausiasis mokslinis bendradarbis, profesorius, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos mokslo tarybos narys, Vytauto Didžiojo universiteto senato narys, žymus folkloristas, mitologas, pasaulyje pripažintas etninės kultūros tyrinėtojas, Respublikinės ir Jono Basanavičiaus premijų laureatas.

Štai keletas Norberto Vėliaus pasisakymų: „Svarbiausia, kad aš gimiau pačioje Žemaičių širdyje – garsioje Laukuvos žemėje. Pro vieną mano pirkios langą matėsi Švietkalnio, pro kitą – Padievyčio piliakalnio kepurės, kiek tolėliau – Treigių, Medvėgalio, Girgždūtės piliakalniai. Čia pat įspūdinga Skabalo dauba, Aukštagirės, Kartuvių kalnai, Dyvyčio, Požerės ežerai, Vilksvės, Lokystos upeliai, Gulbių, Padvarninkų senkapiai. Kiekviena žemės pėda čia palaistyta mūsų protėvių ir jų priešų krauju, apie kiekvieną sekamos sakmės, padavimai. Tų sakmių ir padavimų mes, vaikai, prisiklausydavome iš savo tėvų, kaimynų, mokytojų, kai paskutinę mokslo metų dieną iš kelių mokyklų kartu susirinkdavome ant Padievyčio ar Medvėgalio piliakalnio švęsti mokslo metų užbaigtuvių.

Aš laimingas, kad man buvo skirta priartėti prie mitologijos.

Gilindamiesi į mitologiją, mes gilinamės į savo dvasinį pasaulį. Mitologija – mūsų ištakos, pati pradžių pradžia, neišsenkanti versmė, gaivinanti tautinę savimonę.“

norbertas velius

Norbertas Vėlius (1938-1996)

Spausdinti

Nuorodos

Leidiniai

  • Žirnelis
  • Saulėtekis
  • Draugystė